Amatų kalnelis

„Amatų kalnelis“ atveria vartelius visiems, norintiems iš arčiau pažinti seniausią pasaulio amatą- keramiką.

Kūrėją molis patraukė seniai. Kai pati sako “Nebuvo tai meilė iš pirmo žvilgsnio, šiandien sunku būtų įsivaizduoti savo gyvenimą be jo”.

Mano kelias į keramiką atrodė niekad neprasidės. Vaikystėje augau tarp siūlų kamuolių ir skiaučių. Abi su Mama siuvom, audėm, mezgėm, siuvinėjom. Mano lėlės buvo gražiausiai aprengtos visame kieme, o Dailės mokykloje mylimiausia pamoka buvo tekstilė. Užaugusi svajojau būti kostiumo dizainere.

Keramikos pamokos slinkdavo be mano entuziazmo. Molis rodės tai per kietas, tai per minkštas, be to- tepė rūbus ir lindo į panages. Lengviau atsikvėpiau, kai keramiką pakeitė skulptūra.

Bet tada į mano nagus vėl pakliuvo molis. Pamenu, dar ilgai manęs neklausė, ir kelias iki rezultato rodėsi toks ilgas: nulipdyti, išdžiovinti, išdegti, nuglazūruoti ir darsyk išdegti. Ne kartą atrodė- mesiu ir grįšiu pas siūlus ir virbalus.

Nemečiau, pasilikau. Diena iš dienos liesdama susigyvenau, perpratau jo sudėtingą būdą- koks būna minkštas ir plastiškas kai drėgnas, koks tampa trapus kai džiūsta ir nori ilsėtis; pažinau ir vieną mįslingiausių savybių- jo atmintį- kai tempiamas, lenkiamas bando sugrįžti į savo pradinę formą. 

Lipdžiau kas dieną, lipdžiau daug. Molis tapo mano pragyvenimo šaltiniu ir rodės tuoj tuoj ims nusibosti…

Tada susidomėjau senąja puodininkyste. Ir įsimylėjau keramiką iš naujo!

Renata lipdo sau puodus žvelgdama į žaliaskares egles iki Dangaus ir pamiršta laiką. Sudeda į juos visa, ką mato pro langą- miško siūbavimą, paukščių giesmes, almančio šaltinio aidą.

Ir visada visada įdeda dalelę Savęs.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.